žemaitis

žemaĩtis, -ė. žemáitis.

1. Žemaičių krašto gyventojas; iš Žemaičių krašto kilęs žmogus: Žemaĩčiai labai labai džiaugias, kai atvažiuoja: jiem labai gražu ežerai. Žemaĩčiai yr kietasprandžiai: ką pasakė, daugiau nebkartos. Žemaitis, negalėdamas joti, velijas pėsčias beitąs nekaip ratūse bevažiuojąs, tardamas: „Ar aš čia koksai vergas ratgalė [je] vilkties“. Po galutiniais ar šalutiniais trobos langais buvo tas darželis užtvertas, be kurio žemaitė tarės ne mergaitė esanti. Šalia jo stovėjo vyras, aukštas, stambus, toks, kaip būna klaipėdiškis, toks, kaip būna padorus žemaitis. Žemaitis apskritai nešnekus su svetimais, nežinomais, o ypatingai su tais, kur jo tarmės nemoka. Apsigyvenau pas vieną žemaitę, kuri laikė mokinius ir iš to gyveno. Važiavo par mišką vienas žemaitẽlis. Jūs, žemaĩčiai, ant mūsų sakėt: vokytis šioks, vokytis toks, o dabar tik šaukat „Gelbėkiat, gelbėkiat!“. Gyveno pagal seno žemaičio taisyklę: „Diena mano – amžius mano“. Kito nepasakysi, ka ne žemaĩtis tė [ra] iš kalbos. Žemaĩčiai y [ra] lėti, darbšti, spakaini žmonys. Kaip ans gal nepripažinti kruvino (tikro) žemaĩčio. A žinotav ką, draugeliai, jug žemaitẽlis judu kiaurai parmato, i teip nėko nesako. Čia patys dykiejai (tikrieji) žemaĩčiai. Su žemaĩčiais [dzūkams] neseka sušnekėt. Mes su žemaitùkais pasipažinojom. Mūs marti žemaitùkė. O jeigu vėl skaudus likimas lemtų nelaisvės naštą nešti ant pečių, su kuo dalinčiaus kietą narų lentą? Su žemaičiu, su broliu kukučiu. Susibarė du gudu dėl žemaičių mergelės. Aš tam žemaĩčiui pajuostpilvaičiui prikaisčiau alaus, pridrėbčiau medaus. Anei prūsuką, Marei žemaituką, o šiai šelmei Kotrynelei rudą cigonuką. Nosė raudona teip kaip žemaičio krosnė. Kantrus kaip žemaitis. Darbštus kaip žemaičio arklys. Apgavo kaip žemaitis du už vieną pardavęs. Iškaito, kaip žemaitis vokietį sutikęs. Atrado žemaitis protą ir vedė kuprotą. Kas būs, kas nebūs – žemaitis nepražūs. Dyvų dyvai, tokie dyvai buvo, o žemaĩtis nepražuvo. Žemaiti, kukuti, kur dėjai vaikutį? – Nuo ratų galo šuva pagavo. Žemaĩtis kukutis, kiaulės snukutis. Perkūno dievaiti, nemušk žemaitį, bet mušk tą gudą kaip šunį rudą. Žemaitis pri darbo apsisiauta, pri valgio nusisiauta. Žemai žemaitis, aukštai dievaitis, – nukris dievaitis, užmuš žemaitį.

2. svetimos tarmės žmogus, nevietinis gyventojas: Užnemunės dzūkai žemaičiais vadina visus nedzūkiškai kalbančius šiaurinius kaimynus. Atvažiuodavo žemaitùkų nuo Vilniaus, nuo Ukmergės. Tę buvo ir tokia žemaĩtė. Ana neturėj [o] vyro ir paprašė žemaitukùs – padarykit vartus. In mūs kiemą (kaimą) žemaitùkų daug privažiavę, statė karvidę.

• Pavardės: Žemaitis

Įrašas
Paaiškinimas	<b>žemaĩtis, </b>-ė. žemáitis. <br/>1. <span class="explanation">Žemaičių krašto gyventojas; iš Žemaičių krašto kilęs žmogus: </span> Žemaĩčiai labai labai džiaugias, kai atvažiuoja: jiem labai gražu ežerai. Žemaĩčiai yr kietasprandžiai: ką pasakė, daugiau nebkartos. Žemaitis, negalėdamas joti, velijas pėsčias beitąs nekaip ratūse bevažiuojąs, tardamas: „Ar aš čia koksai vergas ratgalė [je] vilkties“. Po galutiniais ar šalutiniais trobos langais buvo tas darželis užtvertas, be kurio žemaitė tarės ne mergaitė esanti. Šalia jo stovėjo vyras, aukštas, stambus, toks, kaip būna klaipėdiškis, toks, kaip būna padorus žemaitis. Žemaitis apskritai nešnekus su svetimais, nežinomais, o ypatingai su tais, kur jo tarmės nemoka. Apsigyvenau pas vieną žemaitę, kuri laikė mokinius ir iš to gyveno. Važiavo par mišką vienas žemaitẽlis. Jūs, žemaĩčiai, ant mūsų sakėt: vokytis šioks, vokytis toks, o dabar tik šaukat „Gelbėkiat, gelbėkiat!“. Gyveno pagal seno žemaičio taisyklę: „Diena mano – amžius mano“. Kito nepasakysi, ka ne žemaĩtis tė [ra] iš kalbos. Žemaĩčiai y [ra] lėti, darbšti, spakaini žmonys. Kaip ans gal nepripažinti kruvino <span class="explanation"> (tikro) </span> žemaĩčio. A žinotav ką, draugeliai, jug žemaitẽlis judu kiaurai parmato, i teip nėko nesako. Čia patys dykiejai <span class="explanation"> (tikrieji) </span> žemaĩčiai. Su žemaĩčiais [dzūkams] neseka sušnekėt. Mes su žemaitùkais pasipažinojom. Mūs marti žemaitùkė. O jeigu vėl skaudus likimas lemtų nelaisvės naštą nešti ant pečių, su kuo dalinčiaus kietą narų lentą? Su žemaičiu, su broliu kukučiu. Susibarė du gudu dėl žemaičių mergelės. Aš tam žemaĩčiui pajuostpilvaičiui prikaisčiau alaus, pridrėbčiau medaus. Anei prūsuką, Marei žemaituką, o šiai šelmei Kotrynelei rudą cigonuką. Nosė raudona teip kaip žemaičio krosnė. Kantrus kaip žemaitis. Darbštus kaip žemaičio arklys. Apgavo kaip žemaitis du už vieną pardavęs. Iškaito, kaip žemaitis vokietį sutikęs. Atrado žemaitis protą ir vedė kuprotą. Kas būs, kas nebūs – žemaitis nepražūs. Dyvų dyvai, tokie dyvai buvo, o žemaĩtis nepražuvo. Žemaiti, kukuti, kur dėjai vaikutį? – Nuo ratų galo šuva pagavo. Žemaĩtis kukutis, kiaulės snukutis. Perkūno dievaiti, nemušk žemaitį, bet mušk tą gudą kaip šunį rudą. Žemaitis pri darbo apsisiauta, pri valgio nusisiauta. Žemai žemaitis, aukštai dievaitis, – nukris dievaitis, užmuš žemaitį. <br/>2. <span class="explanation">svetimos tarmės žmogus, nevietinis gyventojas: </span> Užnemunės dzūkai žemaičiais vadina visus nedzūkiškai kalbančius šiaurinius kaimynus. Atvažiuodavo žemaitùkų nuo Vilniaus, nuo Ukmergės. Tę buvo ir tokia žemaĩtė. Ana neturėj [o] vyro ir paprašė žemaitukùs – padarykit vartus. In mūs kiemą <span class="explanation"> (kaimą) </span> žemaitùkų daug privažiavę, statė karvidę.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.