žẽmėjis, -i. žemė́jis. = žemėjęjis 1: Nes dūšia, pikta būdama, tiemus daiktamus, nū sančiomus, paduota ir žẽmėjuose gėriuose išjuosta, uždengia sau atenčias anas kančias. Čia gali bylotis apie meilę dangaus ir apie patrėmimą tų žemė́jų daiktų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.