žemė́patis. žẽmėpatis. senovės lietuvių dievybė, globojusi sodybas, trobesius, gyvulius ir apskritai ūkį: Kiekvienas ūkininkas turi savo žemėpatį, kuris valdo ir saugo sodybą bei visą gyvenamą vietą. Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiat, visas velnuvas, deives apleiskiat. Pameskigi, miela Lietuva, melstisi kaukus, aitvarą, žemėpačius alba kitas deives ir numirusius šventuosius. Nieko neboja apie žodį pono Dievo, kuris tą draudžia, tikėdami ing žemėpačius, eitvarius, kaukus, apidėmes. Žemėpačiais, laukosargiais, žalčiais aptekę jūsų sielos. Aplinkui blykčioja žaltvykslėmis žemėpačiai murmėdami: tik vienas kraujas atsiteisia.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.