žiaurùmas.
1. → žiaurus 2: Jis visas žiaurùmo pilnas. Kas do žiaurùmas tėvo, baisu žiūrėt. Tėvas išvarė, ką su cigonu – tai vis tėvų žiaurùmai. Aš ir mirsiu neužmiršiu tokį jos žiaurùmą. Jaunimo žiaurùmas atsidarė iš televizorio; kodėl mūsų laikais teip nebūdavo. Visa jo paniurusi povyza bylojo apie jo būdo kažin kokį užsikirtimą, kietumą ir žiaurumą. Aš jai tarnauju šventa malda, o jūs žeminate savo išdidžiu žiaurumu. Staiga nuo begalinio švelnumo jis puola į žiaurumą, kėsinasi nusižudyti. Gražioji Elžbieta verkė savo kambary dėl vyro žiaurumo. Mokiniams jis. buvo labai reiklus, iki žiaurumo kietas.
2. → žiaurus 4: Kokis per karą pas mumi žiaurùmas buvo, tai net krato. Kas buvo žiaurùmas par karą! Koki žiaurùmai b [uv] o per karus. Žiaurùmo nerodžiau kareivis būdamas. Koks baisus žmogaus žiaurumas! Žiaurùmas buvo: užmušta ir pati, ir vyras, ir vaikai. Veltui mėgino jis sulaikyti valdovą nuo jo baisaus žiaurumo. Iš kur tas žiaurùmas, baisus laikas – nu kad vaikai iš mažumės nepratinami gražiai. Matydamos tą žiaurùmą, išvirto aukštynelkos [motriškos].
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.