žindà. žìnda.
1. senoviškas čiulptukas (ppr. į medžiagą įvyniota duona su kokiu pasaldinimu): Mažam, tai duonos prikrimto, cukraus, kokian skarulin indėjo, tai žindà vadino. Duonos sukremti su cukru, žiñdą padarai [vaikui] – ir žinda. Ar padarei vaiku [i] žiñdą? Piktauja vaikas, kad žindõs nieko nėra. Paduok vaikui žiñdą. Itas rupus cukrus žìndon nelenda. Taigi mano anyta šitą žiñdą, ką vadina, darė, taigi krūties neėmė – žindõs [duok],
ir gatava. Dabok, žindáitė išvirto iš nastrų.
2. atplaišos pjaunant neaštriu įrankiu: Na jau šiandie šiečkos pripjovei an vienų žindų. Tik žindàs piela daro, o pjaut tai – nei kiek nepjauna.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.