.
žiupõnė. žiūpõnė.
1. kilminga moteris: Kad vyras, tai ponas, o poni – žiupõnė. Nepatiks tokiai žiupõnei. Eikite pas žiupõnę skųsties. Ta žiūpõnė sako: judu niekur neisita. O kur žiūpõnė buvo? Eik tu, tarne viernasis, pasakykie žiūponei. Karalius tai tuoj suprato mokslą savo žiuponės. Paskui ji įėjo į vieną dvarą ir parsisamdė pas to dvaro žiūponę per pelendrūsę. Ale žiupõnės savo lėles, margai dabinėtas, ant šilkų perynų vis į patalą guldo. Akys slūginės ant rankų savo žiuponės veizda. Ko ta čia dabar žiūpõnė (katė) įlindo? Kokia žiuponė, tokia ir slūginė. Žiuponėlė papurgalvė šimtu šiūbų vilki. Gul žiuponė, ateita kunigs, pasikrato buksvas: „Dieve padėk!“.
2. žmona: Laikė princas Viliumas šalia savo žiuponės vieną įkalbą. Lakūnų oficierių žiuponės tą vietą gražiai padabino kvietkomis. Ar ji yra jau žiuponė, mano mergužėlė?
3. toks grybas. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.