x
atribùtas [lot. attributum — tai, kas skirta, duota]:
1. filos. esminė, būtina objekto savybė, be kurios objektas neegzistuoja;
Aristoteliui — akcidencijos priešybė;
2. esminis arba specifinis daikto, reiškinio požymis arba ženklas;
3. lingv. pažyminys.
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.