x
sukuleñtai [lot. suc(c)ulentus — sultingas], daugiamečiai sausų vietų augalai, turintys storus, mėsingus, sultingus stiebus (pvz., kaktusai), lapus (pvz., agava, alavijas) arba šaknis (pvz., kai kurios pelargonijos).
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.