atsivėdėti

.
vėdėtis, -ėjasi, -ėjosi.
atsivėdė́ti

1. atmesti atgal ar aukštyn (ppr. ranką), užsimoti (smogti, mesti): Kap atsivėdė́siu, kap duosiu tau! Aš jam būčia pylęs, ale nebuvo kur atsivėdė́t. Ir duodu atsivėdė́damas [kultuvu],
ir mušu. Kad duosiu atsivėdė́jęs, tai tuoj nuvirsi tolyn. Alyzas įtūžo, atsivėdėjęs trenkė butelį į pamato akmenis. Tilius prispaudė keliais jo krūtinę ir iš viršaus atsivėdėdamas lesė. Kad duosiu atsivėdėjęs, tai dvilinkas išlįsi! Ir šveisdavo gi ji beržine šaka atsivėdėdama, kol pailsdavo. Boba jam kap višta lesa galvą, o anas atsivėdė́jęs kap duos! Tik gerokai atsivėdė́jęs gali teip toli numest. Matydami mus bėgant, milžinai prisilaužė didelių akmenų iš uolos ir, įbridę lig pusiau į vandenį, ėmė atsivėdėję į mus blokšti. Kerta su dalgiu atsivėdė́damas. įsibėgėti: Kam dar atsivėdė́t: par tokį ravą ir neatsivėdė́jus paršokt galima. Avinai mušasi atsivėdė́dami. Baronas atsivėdėjęs kad takšterė [jo] vilkui galvon, tai vilkas tik šakardu ir pervirto.

2. pasiryžti, užsimoti: Už vaistus, neįrašomus į knygą, jis ėmė, kiek tik atsivėdėjo. Kenčia kenčia ir atsivėdė́jo.

3. Eini palei namo sieną, kurion saulutė atsivėdėdama plieskia spindulius. Tokiais orais perkūnai tranko atsivėdėdami. Kad kūlėm, tai kūlėm, net atsivėdė́ję. Tai ėskus – kerta atsivėdė́jęs. Miegojau atsivėdė́damas. Jau buvo beveik atsivėdė́jęs duot kulnuosan bernas.
įsivėdė́ti. atsivėdėti 1: Įsivėdė́jęs numetė akmenį lig debesų.
pasivėdė́ti; . atsivėdėti 1: Jis kirto pasivėdė́jęs į medį.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>vėdėtis, </b>-ėjasi, -ėjosi. <br/><b>atsivėdė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">atmesti atgal ar aukštyn (ppr. ranką), užsimoti (smogti, mesti): </span> Kap atsivėdė́siu, kap duosiu tau! Aš jam būčia pylęs, ale nebuvo kur atsivėdė́t. Ir duodu atsivėdė́damas [kultuvu], ir mušu. Kad duosiu atsivėdė́jęs, tai tuoj nuvirsi tolyn. Alyzas įtūžo, atsivėdėjęs trenkė butelį į pamato akmenis. Tilius prispaudė keliais jo krūtinę ir iš viršaus atsivėdėdamas lesė. Kad duosiu atsivėdėjęs, tai dvilinkas išlįsi! Ir šveisdavo gi ji beržine šaka atsivėdėdama, kol pailsdavo. Boba jam kap višta lesa galvą, o anas atsivėdė́jęs kap duos! Tik gerokai atsivėdė́jęs gali teip toli numest. Matydami mus bėgant, milžinai prisilaužė didelių akmenų iš uolos ir, įbridę lig pusiau į vandenį, ėmė atsivėdėję į mus blokšti. Kerta su dalgiu atsivėdė́damas. <span class="explanation">įsibėgėti: </span> Kam dar atsivėdė́t: par tokį ravą ir neatsivėdė́jus paršokt galima. Avinai mušasi atsivėdė́dami. Baronas atsivėdėjęs kad takšterė [jo] vilkui galvon, tai vilkas tik šakardu ir pervirto. <br/>2. <span class="explanation">pasiryžti, užsimoti: </span> Už vaistus, neįrašomus į knygą, jis ėmė, kiek tik atsivėdėjo. Kenčia kenčia ir atsivėdė́jo. <br/>3. Eini palei namo sieną, kurion saulutė atsivėdėdama plieskia spindulius. Tokiais orais perkūnai tranko atsivėdėdami. Kad kūlėm, tai kūlėm, net atsivėdė́ję. Tai ėskus – kerta atsivėdė́jęs. Miegojau atsivėdė́damas. Jau buvo beveik atsivėdė́jęs duot kulnuosan bernas. <br/><b>įsivėdė́ti</b>. atsivėdėti 1: Įsivėdė́jęs numetė akmenį lig debesų. <br/><b>pasivėdė́ti; </b>. atsivėdėti 1: Jis kirto pasivėdė́jęs į medį.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.