buvinė|ti, buvinėja, buvinėjo
1. vienur kitur pabūti, pagyventi: Visur esu buvinėjęs.
2. nuolat būti: Jis vis namie buvinėja, niekur neina.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.