.
dūmà (дyмa. duma).
1. mintis, manymas, mąstymas, galvojimas: Vieną dūmą mes dūmosim, vienu keliu mes keliausim. Namopi plaukė bernelio dūmos. Iš visos dū̃mos dūmojau ir numaniau, kad yra sunku. Viena dūma. Dūmas širdies teikis saugoti. Kodėl randas tokios dūmos jūsų širdyje. Būkiat vienos dūmos tarp savęs. Išeikite nū ižg visų dū̃mų žemiškų. Eik šenai, mergyte, kalbėsiva kalbaitę, dūmosiva dūmaitę. Sopa galvelė – tai iš dūmelių, širdelė skaudžia – tai iš vargelių. Par girelę jojau, dūmẽlę dūmojau. Aš per dieną, šią dienelę dūmeles dūmojau. Aš su savo mergužėle kalbelę kalbėjau, aš su savo lelijėle dūmužę dūmojau. Dūma – širdies kūma.
2. pasitarimas: Į dūmą suvadinęs ūkinykus. Ūkės dūmo [je] ir jos reikalūse tarp visų kliautis ir vienybė buvo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.