x
išblaivė|ti, išblaivėja, išblaivėjo
1. išsigiedryti: Dangus išblaivėjo.
2. netekti girtumo, išsiblaivyti: Jo galva išblaivėjo. išblaivėjimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.