mėt|yti, mėto, mėtė
1. džn. mesti 1: Sviedinį mėtyti Mėtyti (į) ką grumstais. sngr.: mėtytis sniego gniūžtėmis.
2. blaškyti į šalis: Vėjas mėto varnas (skrendančias). Bangos ėmė mėtyti laivą.
3. netinkamai, bet kur
laikyti, dėti: Nemėtykite duonos!
4. be reikalo leisti, eikvoti: Pinigus mėtyti
5. atkirpto audinio kraštą apsiūti, kad nebrigztų: Siūles mėto.
6. tarm. berti, versti (votimis, spuogais): Jį spuogais mėto.
mėtymas mėtytojas, mėtytoja dkt. Žiūrėk: [mesti].
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.