x
pliek|ti, pliekia, pliekė
1. smarkiai mušti, plakti: pliekė ji (su) rykšte. sngr.: Vagys ėmė pliektis.
2. šnek. ką nors smarkiai daryti (kalbėti, rašyti, kritikuoti, lyti, šaudyti ir pan.): Prakalbą
p. (sakyti). Pliek (rašyk) laišką. Reikia pliekti (kritikuoti) apsileidėlius. Lietus kad pliekia (lyja). Priešai pradėjo pliekti iš šautuvų, iš patrankų. Pliekti kortomis (lošti). sngr.: pliekies pliekies (sunkiai dirbi),o nieko neturi.
pliekimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.