hipostãzė [gr. hypostasis — pagrindas;
egzistavimas]:
1. dievo atributas, abstrakčių dievo bruožų personifikacija, pvz.: katalikų teologijoje hipostazė — trejybė (dievas tėvas, dievas sūnus ir dievas šventoji dvasia);
2. filos. pažinimo procese — abstrakcijų (savybių, santykių) pavertimas savarankiškomis realybėmis;
būdinga idealizmui;
3. biol. nealelinių genų sąveika: kurį nors alelių poros geną (hipostazinį) slopina kitas nealelinis genas (epistazinis);
4. med. kraujo sąstovis apatinėse kūno dalyse arba kai kuriuose organuose.
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.