deng|ti, dengia, dengė
1. dėti, kloti ant viršaus: Dengti puodą (su) dangčiu. Stalas baltai dengtas. prk.: Stalą dengti (dėti valgius ant stalo).
2. traukti, gobti: Debesys dengia dangų. Sniegas dengė žemę.
3. dėti
(stogą), stiegti: Stogas čerpėmis dengtas. Dangumi dengtas (be stogo). sngr.: Jau baigia kluoną dengtis.
4. aprūpinti drabužiais, rengti: Jį giminės dengia ir maitina. sngr.: Jie dengėsi žvėrių kailiais.
5. prk.
ginti, užstoti, slėpti: Kas nusikaltėlį dengia? Kulkosvaidžiu dengė atsitraukiantį dalinį.
6. sport. neleisti laisvai veikti varžovų puolėjui: Puolė gerai, bet dengė prastai. dengėjas, dengėja dkt. dengikas, dengikė
dkt. dengimas dengimasis 2 deng|ti, dengia, dengė šnek. greitai, smarkiai ką daryti (eiti, bėgti, važiuoti; mušti, trenkti, rėžti; valgyti, gerti). dengimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.