drebė|ti, dreba, drebėjo
1. būti apimtam krečiamų judesių, virpėti, purtėti: Drebėti iš šalčio, iš baimės. Šaukia, kad net langai dreba. Dreba kaip epušės lapas. Jauni šoka - žemė dreba, seni šoka - dantys
kleba (folkloras). Jo balsas dreba. Širdis drebėjo apmaudu.
2. prk. bijoti, baimintis.
3. prk. perdėtai šykštauti, gailėti: Dreba dėl skatiko. drebėjimas: Žemės drebėjimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.