.
kvakė́ti, kvãka (kvãkia. kvãki), -ė́jo.
1. kvaksėti, kvakčioti: Nekvakėk kaip meleta. Perėti norėdama, vištą kvãk.
2. kvarkti. Varlės vandenyje tūtuoja balsu …, o kartais kvakia savo jomarke.
3. garsiai juoktis, kvatoti, klegėti: Juokėmos, kvakė́jom par visą naktį. Kad kvaka, kad juokas! Abudu juokėsi, kvakėjo. Ko čia kvakì iš nėkų! Eikiat gulti, ne čia par visą vakarą kvakė́ti! Labai negražu teip kvakė́t.
4. plepėti, niekus kalbėti, taukšti: Kvãka šventadieniais suejusios, ir tiek. Ko kvaki kaip ne viso proto žmogus! | Vienas gudžiuoja, kits lenkuoja, kits vokiškai kvaka. Kvakė́s (murmės) kaip kvakna – darbo imkis!
įsikvakė́ti, įsìkvaka, -ė́jo. įsijuokti, įsikvatoti: Kad kartais ans įsìkvaka, kad įsijuoka!
iškvakė́ti, ìškvaka, -ė́jo. išpasakoti, išplepėti: Ji turbūt ką tik žinojo apie mane, viską ten jiems iškvakė́jo.
nusikvakė́ti, nusìkvaka, -ė́jo. nusijuokti, nusikvatoti: Nusikvakėjo, nusijuokė tėvas.
pakvakė́ti, pàkvaka, -ė́jo. garsiai pasijuokti, pakvatoti. .
sukvakė́ti, sùkvaka (sùkvakia; sùkvaki), -ė́jo.
1. sukvaksėti, sukudakuoti: Sukvakė́jo višta. Margoji gegelė papušynėje linksmai kukavo ir sukvakėjo. Gegužė pakukavusi kartais ir sùkvaki kva kva kva kva kva.
2. garsiai susijuokti: Visi sukvakėjo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.