.
kvar̃šti, -ta, -o. kváršti.
1. rūpintis, kvaršinti sau galvą, suostis: Be reikalo nėr ko kvar̃šta. Daug kvar̃šdamas ir be galvos liksi.
2. silpti. Galva kváršta.
apkvar̃šti. apglumti, apkvaišti: Fedotas, apkvaršęs nuo važiavimo, pradėjo snūduriuoti. Galva apkvaršo. Negaliu nė žiūrėti į girtuoklio apkvaršusį veidą.
iškvar̃šti.
1. išsikamuoti, nuvargti. Senatvėje neturi kur savo iškváršusių galvų priglausti. Iškváršo mano galva beverkiant ir sukas. Man jau ir galva iškvaršo, tų kalbų besiklausant. | Lopšyje rėkė vaikas iškvar̃šusiu (išrėktu, silpnu) balsu.
2. iškvaišti, papaikti: Iš jo nieko nebėra – visiškai iškvar̃šo. A nematai, ka seniukas visai iškvar̃šęs (menkai tesuroja, kas kalbama) .
pakvar̃šti. suvaikėti, būti menko proto: Jau tokio amžiaus kiti pakvar̃šę būva.
prakvar̃šti. nusilpti (protu): Po ligos, matyt, seniukas visai prakvar̃šo.
sukvar̃šti. nuo rūpesčių, vargų nusilpti, nusikamuoti: Sukvar̃šęs žmogelis, sukvar̃šusi ir jo galvelė. Sukvaršo mano galva nuo rūpesčių. Sukvaršęs jo protas. Sėdi sukvar̃šęs – susirgęs ar ką? | Labai sukvar̃šęs (pasenęs) senelis gyveno pas sūnų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.