x
išrėk|ti, išrėkia, išrėkė
1. galėti rėkti: Jis labai baisiai išrėkia.
2. kurį laiką rėkti (šaukti ar verkti): Pusę nakties išrėkė viduriais. sngr.: Išsirėkė vaikas ir nutilo.
3. rėkiant pagadinti: Ko taip
rėki, dar gerklę išrėksi. išrėkimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.