kalba

kalb|a
1. žodinio minčių reiškimo sistema: Gimtoji kalba Nacionalinė kalba kalbų giminystė. Senosios kalbos (pvz., senovės graikų ir lotynų).
2. praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais mintis: Netekti kalbos.
Aiškios kalbos žmogus. Vaikų kalba
3. tam tikra minčių reiškimo sistemos atmaina: Bendrinė (literatūrinė) kalba Rašomoji, šnekamoji kalba Laikraštinė kalba Poetinė kalba Eiliuota kalba Maironio, Žemaitės kalba Gyva, natūrali,
aiški, apdorota kalba
4. pašnekesys: Su juo kalbos buvo kaip vandens. Nė į kalbą (kalbas) nesileidžia. Išėjo iš kalbos, tai ir pasakiau. Su juo trumpa kalba Su kokiu žmogum, tokia ir kalba (folkloras). Kas galvoje, tas ir
kalboje (folkloras).
5. viešas kalbėjimas klausytojams: Susirinkime jis pasakė kalbą.
6. prk. ne žodinis minčių reiškimas: Skaičių kalba Gestų kalba Širdies kalba
7. dgs. apkalba, paskala, gandai, plepalai: Apsikėlė
žmonių kalbomis. Piktos, negeros kalbos. Kalbas kelti (šmeižti) kalbė|ti, kalba, kalbėjo
1. mokėti kalbą, galėti ja bendrauti: Kalba tarmiškai. Vaikas dar nekalba.
2. bendrauti kalba, šnekėti: Lietuviškai kalba
Balsu, tyliai, aiškiai, pašnibždomis kalba Trumpai kalbant, reikalas svarbus. Kalbamosios valandos. Meiliuosius žodelius kalbėjo (d.). Kalba kaip iš knygos (aiškiai, sklandžiai). Kalba kaip iš medžio iškritęs
(kvailai). Daug žinok, mažai kalbėk. Kas daug kalba, mažai dirba. Čia kalbant, čia paliekant (prašant nepasakoti, kas kalbėta). sngr.: Kalbasi susitikę.
3. prk. rodyti, liudyti: Faktai aiškiai kalba.
4.
atmintinai sakyti; priešingai skaityti 1: Kalba poterius. kalbėjimas kalbėjimasis kalbėtojas, kalbėtoja dkt.
1. kas kalba, šneka.
2. kas sako viešą kalbą.

• Sapnininkas: Kalba

Įrašas
Paaiškinimas	kalb|a 1. žodinio minčių reiškimo sistema: Gimtoji kalba Nacionalinė kalba kalbų giminystė. Senosios kalbos (pvz., senovės graikų ir lotynų). 2. praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais mintis: Netekti kalbos. Aiškios kalbos žmogus. Vaikų kalba 3. tam tikra minčių reiškimo sistemos atmaina: Bendrinė (literatūrinė) kalba Rašomoji, šnekamoji kalba Laikraštinė kalba Poetinė kalba Eiliuota kalba Maironio, Žemaitės kalba Gyva, natūrali, aiški, apdorota kalba 4. pašnekesys: Su juo kalbos buvo kaip vandens. Nė į kalbą (kalbas) nesileidžia. Išėjo iš kalbos, tai ir pasakiau. Su juo trumpa kalba Su kokiu žmogum, tokia ir kalba (folkloras). Kas galvoje, tas ir kalboje (folkloras). 5. viešas kalbėjimas klausytojams: Susirinkime jis pasakė kalbą. 6. prk. ne žodinis minčių reiškimas: Skaičių kalba Gestų kalba Širdies kalba 7. dgs. apkalba, paskala, gandai, plepalai: Apsikėlė žmonių kalbomis. Piktos, negeros kalbos. Kalbas kelti (šmeižti) kalbė|ti, kalba, kalbėjo 1. mokėti kalbą, galėti ja bendrauti: Kalba tarmiškai. Vaikas dar nekalba. 2. bendrauti kalba, šnekėti: Lietuviškai kalba Balsu, tyliai, aiškiai, pašnibždomis kalba Trumpai kalbant, reikalas svarbus. Kalbamosios valandos. Meiliuosius žodelius kalbėjo (d.). Kalba kaip iš knygos (aiškiai, sklandžiai). Kalba kaip iš medžio iškritęs (kvailai). Daug žinok, mažai kalbėk. Kas daug kalba, mažai dirba. Čia kalbant, čia paliekant (prašant nepasakoti, kas kalbėta). sngr.: Kalbasi susitikę. 3. prk. rodyti, liudyti: Faktai aiškiai kalba. 4. atmintinai sakyti; priešingai skaityti 1: Kalba poterius. kalbėjimas kalbėjimasis kalbėtojas, kalbėtoja dkt. 1. kas kalba, šneka. 2. kas sako viešą kalbą.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.