kauk|ė
1. veido uždanga, paprastai vaizduojanti kokį gyvulį ar paukštį; žmogus su kauke: kaukių balius.
2. prk. jausmo, nuomonės ar tikslo slėpimas: kaukę kam nuplėšti, nutraukti (ką demaskuoti).
3. tam
tikras gaubtas, dedamas ant galvos apsisaugoti nuo nuodingųjų medžiagų.
4. gydomasis ar gražinamasis veido aptepas: Kosmetinė kaukė Medetkų kaukė Kaukė nuo spuogų kauk|ti, kaukia, kaukė
1. išduoti ilgą, tęsiamą garsą
(apie šunį, vilką, vėją, sviedinį ir kt.), staugti: Naktimis miške vilkai kaukė. Sniego pūgos kaukia. kaukdamos lėkė granatos. Neiškenčia kaip šuo nekaukęs (folkloras).
2. prk. verkti, zyzti: Ko kauki, nutilk! kaukimas
: Vilko, patrankų kaukimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.