marginalumas

Marginalumas (lot. margo - kraštas) – tai individo ar grupės padėties tarpiškumas; individo ar grupės pati kraštinė padėtis sluoksnyje, grupėje, klasėje, visuomenėje, dėl ko individas ar grupė nevisiškai priklauso tam socialiniam dariniui, t.y. lyg ir yra, lyg ir nėra tame darinyje. Taigi marginalas - tai žmogus, esantis įvairių skirtingų socialinių grupių, sistemų, kultūrų pariby ir patiriantis jų normų, vertybių ir kt. poveikį, dažnai prieštaringa. Akcentuojamas ribiškumas. Tas ribiškumas gali būti nulemtas svarbiausių socialinių-demografinių rodiklių (lyties ir amžiaus). Ne veltui, pavyzdžiui, paauglystė vadinama amžiaus tarpsniu: ir ne vaikas, ir ne suaugęs. Dėl to sunku ir nepripažintam paaugliui, ir nesuprantantiems tėvams, ir nepakantiems mokytojams.
Marginalinių grupių sociologijos objektu gali būti įvairios grupės, esančios paribio padėtyje: nusikaltėliai, kaliniai, alkoholikai, narkomanai, savižudžiai, sergantieji AIDS, „gatvės žmonės", prostitutės, seksualinės mažumos, migrantai ir pabėgėliai, sektų nariai, rokeriai, pankai, paaugliai, pensininkai, bedarbiai, tautinės mažumos ir pan. Marginalumo būseną gali patirti ir pačios didžiausios socialinės grupės - atskiros šalys, tam tikru atžvilgiu taip pat tapdamos marginalinių grupių sociologijos objektu. Marginalinių grupių sociologijos dalykas - tai ribiškumas, daugiausia pasireiškiantis subkultūros ypatybėmis ir deviaciniu elgesiu. /Deviacija - tai socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo laikomo normaliu, priimtino visuomenėje ar situacijoje./

Įrašas
Paaiškinimas	Marginalumas (lot. margo - kraštas) – tai individo ar grupės padėties tarpiškumas; individo ar grupės pati kraštinė padėtis sluoksnyje, grupėje, klasėje, visuomenėje, dėl ko individas ar grupė nevisiškai priklauso tam socialiniam dariniui, t.y. lyg ir yra, lyg ir nėra tame darinyje. Taigi marginalas - tai žmogus, esantis įvairių skirtingų socialinių grupių, sistemų, kultūrų pariby ir patiriantis jų normų, vertybių ir kt. poveikį, dažnai prieštaringa. Akcentuojamas ribiškumas. Tas ribiškumas gali būti nulemtas svarbiausių socialinių-demografinių rodiklių (lyties ir amžiaus). Ne veltui, pavyzdžiui, paauglystė vadinama amžiaus tarpsniu: ir ne vaikas, ir ne suaugęs. Dėl to sunku ir nepripažintam paaugliui, ir nesuprantantiems tėvams, ir nepakantiems mokytojams. Marginalinių grupių sociologijos objektu gali būti įvairios grupės, esančios paribio padėtyje: nusikaltėliai, kaliniai, alkoholikai, narkomanai, savižudžiai, sergantieji AIDS, „gatvės žmonės\", prostitutės, seksualinės mažumos, migrantai ir pabėgėliai, sektų nariai, rokeriai, pankai, paaugliai, pensininkai, bedarbiai, tautinės mažumos ir pan. Marginalumo būseną gali patirti ir pačios didžiausios socialinės grupės - atskiros šalys, tam tikru atžvilgiu taip pat tapdamos marginalinių grupių sociologijos objektu. Marginalinių grupių sociologijos dalykas - tai ribiškumas, daugiausia pasireiškiantis subkultūros ypatybėmis ir deviaciniu elgesiu. /Deviacija - tai socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo laikomo normaliu, priimtino visuomenėje ar situacijoje./
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.