x
kriok|ti, kriokia, kriokė
1. gerkliniu balsu rėkti, šaukti: Visi tik šaukia, kriokia.
2. sunkiai alsuoti: Ligonis kriokia.
3. labai knarkti: Jis baisiai kriokia miegodamas.
4. ūžti, šniokšti: Vanduo liejosi kriokdamas per
akmenis. Ūžia ir kriokia mašinos.
5. žem. balsu verkti.
6. tarm. smarkiai eiti; sunkiai nešti, sunkiai dirbti: Kur jis kriokia? Kur tą maišą krioki? kriokimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.